Rugpjūčio mėnesienos apšviestam balkone
Gurkšnodamas kavą kreipiuos į tave
Lieju žodžius rašydamas šį laišką,
Kuris mano nuotaiką šiai dienai išreiškia.

Praėjo pusė metų tylos.
Nieko apie tave nežinau, tai kreipiuos
Tikiuosi išgirsi ir suprasi mane,
Kad tas eilėraštis nebuvo klaida.

Per daug atvirai mintis audė mintį.
Aš tik norėjau tau kai ką pasakyti,
Jog meilei pabeldus į tavo mažą širdelę
Nepamirštumei draugų, kurie džiaugsmą tau kelia.

Bet nesupratai ką tau parašiau.
Įsižeidei ir aš tavo priešu tapau.
Ištrynei iš atminties viską kas buvo
Susiję su manim ir draugystė nutrūko.

Kaip siūlas paliestas žvakės liepsnos,
Draugystė jau palaidota giliai pelenuos.
Vargu ar likimas dar į praeitį nuvyks
Vargu ar neapykantos sienos išnyks...

Ieškojau atleidimo tavo lūpose,
Bet jos tik tylėjo arba keikė mane.
Nuleidau rankas, nes viskas tavo žodžiuose
Alsavo panieka ir šalta tyla.

Dabar rašau tau laišką, turbūt paskutinį
Kol gyvas šioj žemėj esu
Kol dar naktis aušros nepamatė
Rašau tau laišką ir tyliai verkiu

Baigiu išgerti kavą, rimuoti eilutes.
Pilnaties apakintas iškeliauju į gatves.
Klaidžioju pilnaties padabintais keliais.
Gal jie mane supras, gal jie man atleis...

Bet jei nebus atleidimo, gyvensiu kaip gyvenęs.
Kaip kūriau eiles, taip ir nenustosiu rimavęs.
Kai išeis naktis ar tyliai rytas švis,
Apie tave mano mintys dar ilgai neišnyks.

Deja,šie žodžiai "dvelkia" melu. Nesu įsimylėjęs ir juolab netikiu,kad mane kas myli. "Užplaukė" kartą, rugpjūčio 17-osios vakarą emociškai išsilieti. Čia jums pateikiu labiau padrikas mintis,o ne eilėraštį.Svajonės su tikrovės prieskoniu.. ką daugiau čia galiu ir pasakyti.

Meile,aš buvau toks bejėgis

Nežinojau kur dėtis,sielą draskė vienatė

Meile,tu man suteikei laimės ir skausmo

Padėjai pažinti save.

Meile,tu mano gyvenimas

Nepaliaujantis,tikras minčių ir sielos vaizdavimas 

Meile,tu sukūrei stebuklą-

Man leidai mylėti,kiekvieną žmogų

Taip kaip patį save. 

Šis eilėraštis gimė vieną spalio naktį, kada neužmiegant į galvą plūste plūdo pačios įvairiausios mintys. Iki šios dienos šį kūrinį laikau savo mobiliajame telefone ties išsaugotais pranešimais ir vis kaskart kyla mintis jį dar redaguoti: kažką ištrinti,vėl prirašyti... Bet... Geriau tebūnie kaip yra. ;) "Spalio nakties nostalgija"-jūsų verdiktui!

Grįžulo ratai spalio danguj-

Paslaptingi ženklai rudeninėj nakty.

Pasiklydusios žvaigždės ten aukštai kažkur,

Mėnulis skęsta nevilty.

Gatvės nurimusios,prieblandos metas

Tamsa užgožia mintis ir akis

Automobilių griausmas ir žmonės.. Sumigo.

Tyloj karaliauja naktis.

Paukščių tako šviesa atkeliauja sapnai

Pas tave į namus tau užmigus...

Ir lygiai taip pat jie palieka tave

Rytmečio aušrai nušvitus. 

Tai humoristinis mano kūrybos eiėraštukas,kuris buvo skirtas mokykloje,birželio pradžioje,vykusiai poezijos šventei. Jis gimė netikėtai ir įvairioje apklinkoje. Vienas stulpelis-autobuse,kitas-klaidžiojant po miestą su telefonu rankoje,trečias-dar kitoje vietoje. Na o ar šis eilėraštis vertas vadintis eilėraščiu spręskite jūs. Atiduodu jį jūsų teismui. Lauksiu atsiliepimų. 

Eina Mikė takučiu,

Su granatų krepšeliu,

Koją kelia,pėdą mina,

Mintys po minties vis kyla.

Traukia Mikė pas Knysliuką.

Tiesiai tiesiai per laukus.

Oi sprogdins paršelio namą!

Karas pasaulinis būs.

Mat kadaise buvo Maša,

Šių dviejų draugų pana,

Ar ironiška ar keista,

Bet meilė buvo jai tikra.

Ir pakėlė Mikė vėją-

Pasklido gandas-Maša jį palieka.

Su Knysliuku slaptai vestuves jau planuoja

Ir Mikei Pūkuotukui smegenis pudruoja.

Dabar jau Mikė pas paršelį

Ir po langais granatas meta,

Bet tai jis daro nesėkmingai-

Granatos nuneša jam ranką.

Tą kartą lijo šiltas lietus,

Gaivino mūs širdis,sielas,jausmus...

Tirpdė ledus ir aukštas mūro sienas,

Skyrusias mus ir mūsų meilę tyrą.

Dabar viskas žuvo,jau nieko nebeliko

Mums kliudžiusios kliūtys niekais pavirto

Neliko sienų,užgožusių meilę,

Neliko ir ledų sustingdžiusių laimę.

Nuo šiol mes kartu,mums nieko netrūksta-

Mes turim vienas kitą,švelnia meile supam...

Po ilgų klajonių,mes vėlei kartu,

Kaip pora viena kitos išsiilgusių širdžių.

Tu mano diena ir mano naktis

Tik tave pamačius man suvirpa širdis

Tik tavo akys man atspindi šviesą

Kai šiam gyvenime būna tamsu kaip niekad.

Tik tavo ašaros ikvepia  kurti eiles

Apie pirmą ir vienintelę meilę

Nes tos ašaros man tarsi viską pasako

Kad nemoku gyvent be tavęs.

Tik tavo meile manoji meilė gyva

Tik tavo siela, jausmais gyvenu šia diena

Tik tavoji šypsena paguodžia kai sunku

Ką dar tau pasakyti? Labai tave myliu.

Šiuo eilėraščiu nesiekiama pažeminti ar kitaip išjuokti,įžeisti žmogų. Tiesiog tai yra paprastas kūrinukas skirtas tiems kas mėgsta labiau linksmo žanro kūryba... Kalba-žargoninė. Taigi,malonių įspūdžių ir skaitymo ;)

Bronius

Turim afigeną Bronių

Mums matieką dėsto

Nu krc jis Kalmaras

Tai aišku jau kaip dieną.

Kol jis buvo jaunas...

 Ir jėga žibėjo

Buwo krūtas vyras

Ir matieką aiškint mokėjo....

Bet dbr jau faktas kaip blynas

Broniūkštis kaip Ponas Bynas

Matieka waro į pievas

Ir kas jis per daunas vienas....

Dbr ir dviojkę parašys,per galva patapšnos

Jei tik panorės per "minkštąją" paplos

Tik "Šaukštai po pietų" niekada nesakyk

Sakys: "Eik pas dirkę ir be jos nesugrįžk..."

Mėgst Broniukas mesti smailą

Specas! Galima sakyti...

Skaldo bajerius senukas

Spėk klausyt,vaikyti!

Apie tarybinius laikus

Ir pirmą savo meilę...

Kokia ji buvo nelaiminga

Ir kaip iš skausmo rijo seilę....

Apie šūlę ir kalchozą

Prakaitą devintą lietą

Apie mokinius ir darbą

Nei į tvorą nei į mietą....

Respect Kalmariukas už visa tavo darbą

Piadisoką metų prakištų šūlės labui...

Buvai kažkada ,lyg jogurtas,šviežus ir grynas

Bet dabar nieko gero-tik varškė ir kefyras....

Tad nesiųski žmonių į pagalbinę šulę

Nebambėk kad nemokam matiekos

Nemoki-neaiškink,waryk i pensionata

Jau seniai tau ten parengtos vietos....