"Paskutinis laiškas"

Rugpjūčio mėnesienos apšviestam balkone
Gurkšnodamas kavą kreipiuos į tave
Lieju žodžius rašydamas šį laišką,
Kuris mano nuotaiką šiai dienai išreiškia.

Praėjo pusė metų tylos.
Nieko apie tave nežinau, tai kreipiuos
Tikiuosi išgirsi ir suprasi mane,
Kad tas eilėraštis nebuvo klaida.

Per daug atvirai mintis audė mintį.
Aš tik norėjau tau kai ką pasakyti,
Jog meilei pabeldus į tavo mažą širdelę
Nepamirštumei draugų, kurie džiaugsmą tau kelia.

Bet nesupratai ką tau parašiau.
Įsižeidei ir aš tavo priešu tapau.
Ištrynei iš atminties viską kas buvo
Susiję su manim ir draugystė nutrūko.

Kaip siūlas paliestas žvakės liepsnos,
Draugystė jau palaidota giliai pelenuos.
Vargu ar likimas dar į praeitį nuvyks
Vargu ar neapykantos sienos išnyks...

Ieškojau atleidimo tavo lūpose,
Bet jos tik tylėjo arba keikė mane.
Nuleidau rankas, nes viskas tavo žodžiuose
Alsavo panieka ir šalta tyla.

Dabar rašau tau laišką, turbūt paskutinį
Kol gyvas šioj žemėj esu
Kol dar naktis aušros nepamatė
Rašau tau laišką ir tyliai verkiu

Baigiu išgerti kavą, rimuoti eilutes.
Pilnaties apakintas iškeliauju į gatves.
Klaidžioju pilnaties padabintais keliais.
Gal jie mane supras, gal jie man atleis...

Bet jei nebus atleidimo, gyvensiu kaip gyvenęs.
Kaip kūriau eiles, taip ir nenustosiu rimavęs.
Kai išeis naktis ar tyliai rytas švis,
Apie tave mano mintys dar ilgai neišnyks.